- kėpis
- 2 kė̃pis sm. (2)
1. J, Slnt žr. kepimas 1.
2. paplokščia bandelė, panaši į storą sklindį, paplotėlis: Vaišindami davė užsikąsti kėpių arba plonių, kvietinių ar pūrinių, kakalyje ar ant anglimis keptų S.Dauk.
3. BŽ367, Tv kepinys, pyragas su varške: Kūdo kė̃pio kampai vieni Grg. Pyragas varškainis ant pasukų, kurio vidury grikų miltai, o pašaliais ruginiai, kraštai užlenkti, ant Velykų (Velykoms) kepamas, bus kė̃pis J. Vaikai, išputusį kė̃pį laušte (laušite) ant prisikėlimo J.
4. LVII374 didelės snieguolės (sningant).
5. pavasario šalna: Kovo, balandžio kė̃piai, t. y. riceliai šalti J.
6. prk. krūva: Cielas kė̃pis šūdų bus šūdynė J.
7. prk. kas padrėbta, išmatos: Įejo višta į preimenę, tujau ir padėjo porą kėpių Vvr. Pas beržą besąs parėdytas kė̃pis, tik, laimei, neįlipau Brs. | Nosį susitepė su tokiu kėpiù (seniau sakydavo mergaitei susilaukus vaiko) Yl.
◊ kė̃pį kẽpa (àtkepa, ìškepa) apie pavasarinį oro atšalimą: Gegužė (mėnuo) tur savo kė̃pį atkepti, t. y. turi snigti šlapdrabais J. Dar gegužė iškèps savo kė̃pį, t. y. šals JI588. Balandis kė̃pį kẽpa (sakoma, kai balandžio mėnesį ima snigti, lyti ir drauge saulė šviečia) Rt. kė̃pį kèpti (atkèpti, iškèpti) atsilyginti, atsikeršyti; padaryti ką nors bloga: Nekèpk kė̃pio kitam, pats gausi suėsti! K.Būg(Tv). Iškèps ane tau kokį nors kė̃pį Krkl. Àtkepiau kė̃pį aš jam, t. y. kaip jis man padarė, taip aš jam padariau J. Jis jam àtkepė gerą kė̃pį Š.kė̃pį užvèžti labai šiurkščiai, aštriai atsakyti: Tas begėdis žmonių tarpe užvežė tokį kėpį, kad gėda buvo ir klausytis Mžk.
Dictionary of the Lithuanian Language.